Pažvelgus į giedrą naktinį dangų, plika akimi matome šimtus šviesos taškelių. Nors dauguma jų atrodo panašiai, kosminėje erdvėje jie atlieka visiškai skirtingus vaidmenis. Vieni iš šių taškų yra tolimi, neįsivaizduojamo karščio branduoliniai reaktoriai, o kiti – gerokai artimesni, šalti uolienų ar dujų kamuoliai, ramiai skriejantys savomis orbitomis.
Svarbiausi akcentai:
- Žvaigždės pačios generuoja šviesą ir šilumą vykdydamos termobranduolines reakcijas, o planetos tik atspindi žvaigždžių šviesą.
- Žvaigždės pasižymi milžiniška mase ir temperatūra, tuo tarpu planetų masė yra per maža branduolinei sintezei prasidėti.
- Žvelgiant iš Žemės, žvaigždės mirga dėl atmosferos turbulencijos, o planetos šviečia pastovia, tolygia šviesa.
- Planetos skrieja aplink žvaigždes nustatytomis orbitomis ir yra išvaliusios savo orbitos aplinką nuo kitų stambių kūnų.
Pagrindinė prigimtis: kas yra žvaigždė, o kas – planeta?
Norint suprasti esminį šių dangaus kūnų skirtumą, būtina pažvelgti į jų atsiradimą ir vidinę sandarą. Astronomijos moksle šie objektai priskiriami visiškai skirtingoms kategorijoms, nepaisant to, kad abu formuojasi iš tų pačių kosminių ūkų – tarpžvaigždinių dujų ir dulkių debesų.
Žvaigždžių kilmė ir termobranduolinė ugnis
Žvaigždė yra masyvus plazmos kamuolys, kurį gravitacija laiko sutelktą viename taške. Pagrindinis bruožas, skiriantis žvaigždę nuo bet kurio kito dangaus kūno, yra gebėjimas jos šerdyje palaikyti stabilias branduolių sintezės reakcijas. Kai besitraukiantis dujų debesis pasiekia kritinę masę, jo centre slėgis ir temperatūra tampa tokie dideli, kad vandenilio atomų branduoliai pradeda jungtis į helį. Šio proceso metu išsiskiria kolosalus energijos kiekis, kurį mes matome kaip šviesą ir jaučiame kaip šilumą.
Mūsų Saulė yra artimiausias ir geriausiai ištirtas žvaigždės pavyzdys. Ji nuolatos skleidžia elektromagnetinį spinduliavimą į kosminę erdvę ir sukuria gravitacinį lauką, aplink kurį telkiasi visa Saulės sistema.
Planetų sandara ir formavimasis
Planeta yra dangaus kūnas, kuris susiformuoja iš protoplanetinio disko – dulkių ir dujų likučių, likusių po žvaigždės susidarymo. Skirtingai nuo žvaigždžių, planetos niekada nepasiekia tokios masės, kurios pakaktų branduolinėms reakcijoms įžiebti. Jos yra santykinai vėsūs kūnai, sudaryti iš silikatinių uolienų, metalų, ledo arba dujų, pavyzdžiui, vandenilio ir helio, tačiau neturintys vidinio branduolinio kuro šaltinio.
Tarptautinė astronomų sąjunga planetą apibrėžia trimis esminiais kriterijais: kūnas privalo skrieti aplink žvaigždę, turėti pakankamą gravitaciją, kad įgautų beveik rutulio formą, ir būti išvalęs savo orbitos kaimynystę nuo kitų panašaus dydžio objektų.
Esminiai skirtumai plika akimi ir teleskopu
Senovės astronomai planetas vadino „klajoklėmis“, nes pastebėjo, kad jos juda tarp nejudančių žvaigždžių fono. Stebint naktinį dangų be sudėtingos techninės įrangos, egzistuoja keletas aiškių požymių, leidžiančių atskirti, į kokį objektą žiūrite.
Šviesos pobūdis yra vienas patikimiausių stebėjimo būdų. Žvaigždės yra taip toli nuo Žemės, kad jų spinduliai mus pasiekia kaip be galo maži taškeliai. Kai ši plona šviesos gija kerta neramią Žemės atmosferą, šviesa nuolat lūžta, todėl matome mirgėjimą. Planetos yra kur kas arčiau, todėl danguje jos sudaro mažą diską, o ne tašką, ir jų šviesa atmosferoje beveik nemirga – jos šviečia tolygiai ir ramiai.
| Savybė | Žvaigždė | Planeta |
|---|---|---|
| Šviesos šaltinis | Generuoja pati (branduolinė sintezė) | Atspindi žvaigždės šviesą |
| Masė ir dydis | Milžiniška masė (sudaro didžiąją sistemos dalį) | Žymiai mažesnė (nepakanka sintezei) |
| Paviršiaus temperatūra | Nuo kelių tūkstančių iki dešimčių tūkstančių °C | Paprastai nuo itin žemos iki kelių šimtų °C |
| Vaizdas danguje | Mirgantis šviesos taškas | Tolygiai šviečiantis diskas |
| Judėjimas | Zodiako atžvilgiu atrodo beveik stacionarios | Pastebimai keičia padėtį žvaigždžių fone |
Mokslinis palyginimas: masė ir fizikiniai procesai
Fizikiniu požiūriu pagrindinis veiksnys, lemiantis, ar objektas taps planeta, ar žvaigžde, yra jo masė formavimosi metu. Masė nulemia gravitacinio slėgio dydį kūno centre, o šis tiesiogiai lemia cheminius ir fizinius procesus.
Jei besiformuojantis objektas surenka pakankamai medžiagos, kad viršytų maždaug aštuoniasdešimt Jupiterio masių, slėgis jo šerdyje tampa pakankamas vandenilio sintezei pradėti – taip gimsta tikroji žvaigždė. Jeigu masė nesiekia šios ribos, objektas lieka planeta arba tampa tarpiniu dariniu – rudąja nykštuke.
Tarpiniai objektai: rudosios nykštukės
Astronomijoje kartais atsiranda objektų, kurie trinasi tarp šių dviejų sąvokų ribos. Rudosios nykštukės dažnai vadinamos „nepavykusiomis žvaigždėmis“, nes jų masė yra per didelė, kad jos būtų vadinamos tradicinėmis dujinėmis planetomis, tačiau per maža stabilioms vandenilio branduolių sintezės reakcijoms palaikyti.
Šie kūnai gali trumpą laiką skaidyti deuterį, tačiau greitai atvėsta ir skleidžia tik silpną infraraudonąją spinduliuotę, todėl jie aiškiai iliustruoja, kad kosminių kūnų evoliucijoje veikia griežti masės dėsniai.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kodėl žvaigždės mirga, o planetos – ne?
Žvaigždės mirga todėl, kad jos yra nutolusios neįsivaizduojamai toli ir Žemę pasiekia tik plonytis šviesos pluoštas, kurį lengvai iškraipo judantys Žemės atmosferos oro sluoksniai. Planetos yra žymiai arčiau, todėl jų šviesos šaltinis yra platesnis ir atmosferos turbulencija negali jo visiškai išblaškyti.
Ar Saulė yra žvaigždė, ar planeta?
Saulė yra tipiška žvaigždė – geltonoji nykštukė. Ji pati generuoja energiją termobranduolinių reakcijų metu ir sudaro daugiau nei 99 procentus visos mūsų Saulės sistemos masės.
Ar planeta kada nors gali tapti žvaigžde?
Natūraliomis sąlygomis tai praktiškai neįmanoma. Didžiausiai mūsų sistemos planetai – Jupiteriui – reikėtų padidinti savo masę bent septyniasdešimt–aštuoniasdešimt kartų, kad jos centre prasidėtų branduolinė sintezė, reikalinga žvaigždei užsidegti.
Kuri planeta danguje šviečia ryškiausiai?
Ryškiausiai matoma planeta iš Žemės yra Venera, dažnai vadinama Aušrine arba Vakarine žvaigžde. Nors istoriškai vadinta žvaigžde, tai yra planeta, kurios tankūs debesys itin stipriai atspindi Saulės šviesą.




